Projektas ,,Sūduvių žemė“ su pertraukomis organizuojamas nuo 2005 metų. Trumpam stabtelėti, pasidžiaugti savo sėkme, tėviškėn sugrįždavo visas būrys jaunosios kartos menininkų: būsimųjų dizainerių, architektų, keramikų. Aplinka tapo pagrindiniu jų ieškojimų ir kūrybos šaltiniu, todėl kiekvienais metais plenerui pasirinktas vis kitas Vilkaviškio kraštas. Pagrindinis siekis – išskleisti tos vietos ypatumus: itin glaudžią kaimo žmonių socialinę aplinką, kasdienybę, buitį ar kultūrinį paveldą. Jie tapė, fotografavo, kūrėjų rankoms pakluso ir molis, ir metalas, todėl parodose atsispindėdavo skirtingi žanrai nuo tapybos iki vitražų. Per šį laikotarpį išžvalgytos Bartninkų, Pajevonio, Vištyčio, Gražiškių apylinkės. 2017 m. projektas ,,Sūduvių žemė. Gimtinės“ tampa mobilesnis, reprezentatyvesnis ir koncentruojasi Sūduvos krašto kultūrinio tapatumo paieškose. Šįkart į gimtinę po ilgos pertraukos sugrįžo profesionali dailininkė Lilija Puipienė, kuri atsiviliojo gausų būrį savo bičiulių. Lankydami žymių žmonių gimtines, daug keliavome. Tautos patriarcho J. Basanavičiaus gimtinėje-muziejuje ne tik pažinome asmenybės visapusiškumą: gydytojas, signataras, redaktorius, kraštotyrininkas, bet ir pajutome šių dienų gyvybingumą. Čia mėgaudamiesi senojo kaštono vėsa, gardžiavomės gilių kava, šniurinėjome po 40 ha sulapojusį Tautinio Atgimimo ąžuolyną ir klausėmės klykiančių gervių. Sustingome Bartninkuose peržengę tą paslaptingą Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsių ribą. Užvertę galvas, ilgai ilgai akimis sekėme gandrų šokį. Neatsispyrėme pagundai, trumpai stabtelėti prie totorių kapinių, benykstančio Vinkšnupių dvaro. O tada? Tada kieme raškydami beraudonuojančias vyšnias, uždainavome ,,Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj‘‘. Iki mūsų dienų išlikusi autentiška Vinco Kudirkos klėtelė-muziejus alsuoja tautiškumo dvasia. Paežeriuose mažo vaiko sąmonėj užgimė pirmieji tautiškos giesmės motyvai. Literatūrinis kelionių maršrutas sujungė ir du skirtingos pasaulėžiūros poetus: Salomėją Nėrį ir Kazį Bradūną. Kiršuose išlikęs didelis sodas, namo pamatai vis dar mena poetės vaikystę. Sodybos šeimininkai – giminaičiai mielai dalijosi prisiminimais. Taip Sūduvių žemėje žvalgėsi Lilija Puipienė, Audronė Petrašiūnaitė, Elena Balsiukaitė – Brazdžiūnienė, Edita Dalia Rakauskaitė, Dovydas Alčauskis, Artūras Mitinas, Eglė Petrašiūtė, Mikko Waltari. Pirmieji plenero įspūdžiai ir štrichai atgulė į drobes. Vieni niekaip negalėjo pabėgti nuo vaikystės prisiminimų. Kitų atmintin įsirėžė suvalkietiškų raštų margumas ir lelijos ar rezistencijos kovas menanti milinė. Trečiuosius jaudino žmogaus būties fragmentiškumas ir pabėgus nuo sostinės šurmulio norėjosi klaidžioti lygumomis. Pirmieji parodų lankytojai- vilkaviškiečiai. Daugeliui smalsu, kokius įspūdžius susirinko mūsų svečiai – profesionalūs dailininkai. Vėliau sekė visas parodų ciklas, svečiuotasi Anykščių kultūros centre, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, lankytasi sostinėje. Tikimės, kad ir vėliau dailininkus lydės gimtinės (savos ar parsivežtos iš ,,Sūduvių žemės“) įvaizdis. Visa, tai įsirėš ne tik į sąmonę, bet ir atgims subrandintuose paveikslų cikluose. Tuomet naujai suskambės K. Bradūno minimas paskendęs varpas, aplinkinius kviečiantis į visoje Paprūsėje garsius Oninių atlaidus, prieš akis išnirs S. Nėries mažutė raudona koplytėlė, jos atgaila, žydintis ir vaisius nokinantis sodas, banguojantys javų laukai. Visiškai netikėtai atsivys nauji sumanymai, nes prie daugelio fragmentų jau bus prisiliesta, patirta ir žvelgta į tą patį ,,sūduvietišką“ debesuotą ir kartkartėmis lietumi prakiūrantį dangų. Projekto organizatoriai dėkoja rėmėjams: Lietuvos kultūros tarybai, LR kultūros ministerijai, Vilkaviškio rajono savivaldybei, Vilkaviškio krašto laikraščiui ,,Santaka“, padėjusiems įgyvendinti visus sumanymus. Tariame ačiū savo draugams J. Basanavičiaus gimtinei-sodybai, Vilkaviškio rajono viešajai bibliotekai, Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrui, Patunkiškių kaimo bendruomenei. Foto: Jonas Juškevičius, Mikko Waltari. Vidūnas Gelumbauskas, Rita Marcelionytė.