VILKAVIŠKIO KULTŪROS CENTRO MAŽOJI AUDIMO ARTELĖ
Šio vertingo projekto užuomazgos – 2004 m. gruodžio mėnuo, kai Vilkaviškio kultūros centre buvo demonstruojami amatai bei iš Suvalkijos regiono kraštotyros muziejų fondų parengta taikomojo liaudies meno ekspozicija. Tuomet ir gimė mintis atgaivinti bebaigiantį išnykti audimo amatą.
Mažosios audimo artelės atidarymas vyko 2006 m. vasario 10 d. Tuomet mokytis amato atėjo 12 moterų. Laikui einant, audėjos vis keičiasi.
Su metais darbų vis didėjo. Atsirado tautinio rūbo poreikis, todėl artelėje dirbančioms moterims teko daug sužinoti, kad išmanytų regioniškumą, spalvas, siūlų sudėtį, raštus, ornamentiką. Prireikė siuvinėtojų ir siuvėjų.
Suvalkietiškas kaišytines prijuostes pradėjo austi V. Babinskienė. Sijonų audimą gerai išmanė M. Danilaitienė, garsios Suvalkijos audėjos S. Vaškevičienės dukra.
Viena artelės moteris mokė prijuosčių, kita sijonų, liemenių audimo. Abi pasitardamos dažė siūlus, derino spalvas, dėliojo raštus. Aktyvi parodinė veikla skatino tobulėti, gilintis į tautinio kostiumo subtilybes ir teisingumą.
2006 metais už suvalkietiškas kaišytines prijuostes V. Babinskienė pelnė „Aukso vainiko“ nominaciją ir tapo geriausia metų liaudies meistre.
2010 metais „Aukso vainikas“ papuošė ir M. Danilaitienės galvą.
Nuo 2005 metų vykstančiose konkursinėse „Aukso vainiko“ parodose Vilkaviškio audėjos dalyvauja kasmet. Regioninėse parodose prizines vietas pelno M. Danilaitienė, J. Blažukienė, R. Striokienė, J. Brokaitė.
2009 m. Europos valstybių konkurse-parodoje „Iš siūlų ir molio“, kuri vyko Čenstachovoje (Lenkija), audėjai M. Danilaitienei už austinius sijonus atiteko II vieta. Ši meistrė viena pirmųjų Lietuvoje už tradicinį audimą gavo tautinio produkto paveldo sertifikatą.
Pirmieji Mažosios audimo artelės pagamintais tautiniais rūbais pasidabino Skriaudžių (Prienų raj.) kanklininkų ansamblio, besiruošiančio švęsti veiklos 100-metį, nariai.
Vėliau „aprėdyti“ Vilkaviškio kultūros centro ir jo padalinių folkloro ansambliai: „Sūduviai“, „Gražupis“, „Šilojai“. Po keletą kostiumų turi Marijampolės „Žibinyčia“, Kalvarijos „Diemedis“, Vilniaus „Nalšia“, Šakių „Šakija“, „Nova“ ir kiti. O kur dar tautinių šokių kolektyvai, kaimo kapelos, kaimų bendruomenės, mokyklų ar vaikų darželių šokėjai…
Norint, kad audimo amatas neišnyktų, reikia didžiulės kantrybės, kruopštumo, išmanymo, noro ir laiko…