Liaudiškos muzikos festivalis-konkursas „Suvalkietiškas kiemas“
Į šventę „Suvalkietiškas kiemas“ Vilkaviškio kultūros centre liaudiškos kapelos pradėjo rinktis 1996 m. Čia kasmet vis kas nors vyksta: piršlybos, vestuvės, krikštynos, išleistuvės užsienin, o visą veiksmą papildydavo svajingi valsai, trankios polkos ir visiems gerai žinomos dainos, nuo kurių linguodavo visa salė. Visus muzikantus svetingai priimdavo „gaspadoriai“ ir jų šeimynykščiai. Pamažėl tapo įprasta, kad vienais metais Suvalkietiškame kieme svečiuojasi rajono muzikantai, o kitais čia suguža ir dzūkai, ir žemaičiai, ir aukštaičiai.
2014 m. pasiryžta suorganizuoti respublikinį konkursą. Dėl solidžių piniginių prizų varžėsi 9 kapelos., kurias vertino komisija: pirmininkas – kompozitorius Vytautas Juozapaitis, nariai:
– Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros docentas Vytautas Alenskas;
– Lietuvos liaudies kultūros centro folkloro poskyrio vyriausiasis specialistas Arūnas Lunys;
– Vilkaviškio muzikos mokyklos direktorius, akordeono mokytojas metodininkas, instrumentinės grupės ,,Gama“ vadovas Artūras Pečkaitis;
– Marijampolės kolegijos menų katedros lektorius, Marijampolės kultūros centro vyrų vokalinio ansamblio ,,Sūduvietis“ vienas iš vadovų Remigijus Morkūnas.
Sekretorė – Vilkaviškio kultūros centro kultūros projektų vadovė Rita Marcelionytė.
Profesionalumu išsiskyrė Šiaulių universiteto liaudiškos muzikos ansamblio „Saulė“ kapela (vad. Darius Daknys), kurie pelnė I vietą. Komisijos vertinimu, II vieta atiteko šeimininkams – Vilkaviškio kultūros centro liaudiškos muzikos kapelai „Vingis“ (vad. Gintas Turonis), III vieta įvertinti Gargždų kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Mituva“ kapelos (vad. Donatas Merkelis) muzikantai.
2020 m. jau trečiąjį kartą vyko respublikinis liaudiškos muzikos kapelų konkursas „Suvalkietiškas kiemas“. Komisijos rekomendacijomis, publikuojame šiuos premijuotus kūrinius.
I-ąja premija apdovanotas Artūras Pečkaitis už aranžuotą lietuvių liaudies dainą „Ein bernelis“.
II-oji premija atiteko Dainiui Petručioniui ir jo aranžuotei „Marytė mėlynakė“ (muzika ir žodžiai Antano Šabaniausko).
III-ąja premija įvertintas Algimantas Jonas Bartašius ir jo ,,Aukštaičių polka“.
Organizatorius – Vilkaviškio kultūros centras;
Partneris – Lietuvos nacionalinis kultūros centras;
Rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, Vilkaviškio rajono savivaldybė
Teatro vakarai „Po paupio gluosniais“
Vasaros pradžioje visi miestelėnai ir svečiai kasmet sukviečiami pavakaroti po paupio gluosniais, šalimais kultūros centro. Ištikimiausieji žiūrovai iš anksto pasiruošia ne tik vieną kitą eurą, bet ir apsiaustą ar krėslą.
Prisimenant 2007 metus ir pačią pradžią, nedrąsiai skaičiavome – penki, šeši, septyni, aštuoni spektakliai, kiek vėliau ir skaičių pametėm. Šiuo metu skaičiuojame dešimtimis – daugiau nei 40 vakarų ir dar ne pabaiga. Vilkaviškyje svečiavosi didesni ar mažesni mėgėjų teatrai iš visos „pasvietės“. Mus džiugino ir profesionalūs teatrai iš Rokiškio, Alytaus, Kelmės, Kauno. Daugelis jų nuolat dalyvauja įvairiuose prestižiniuose festivaliuose ir yra puikiai vertinami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje: Kauno šokio teatras „Aura“ per 50 savo kūrybinių metų dalyvavo daugelyje tarptautinių renginių, reprezentavo mūsų šalį net 28 užsienio valstybėse. Ši modernaus šokio trupė pasižymi šviežumu ir aistra, jų talentas ir atsidavimas kiekvieną jaudina ir verčia susimąstyti; 2007 m. Rokiškio Liaudies teatras už Jono Buziliausko režisuotą spektaklį „Triušių sala“ Mont-Laurier (Kvebeko provincijoje, Kanadoje) vykusiame teatrų konkurse pelnė prizinę vietą; tais pačiais metais Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“ tapo „Aukso paukštės“ laureatais; Kelmės Mažasis teatras, išsiskirdamas netradiciniais režisieriaus Arno Armono sprendimais, gavo Boriso Dauguviečio premiją; Alytaus teatralai, bendradarbiaudami su profesionaliais Japonijos teatrais, kuria įvairias edukacines programas pagal Tadaski Suzuki metodiką; Konstantino Glinskio teatras savas tradicijas Jurbarke puoselėja nuo 1965 m. – jo aktoriai sėkmingai debiutavę Lietuvos kino studijos filmuose „Neatmenu tavo veido“ (rež. Rimantas Banionis), „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus).
Net išrankiausias žiūrovas, jaunas ar senas, iš šio gausaus repertuaro turėjo ką pasirinkti. Programoje įvairavo ir smetoniška komedija, ir modernaus šokio spektakliai, ir istorinės apybraižos.
2010 m. gausių ovacijų susilaukė Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro aktorinio meistriškumo studijos (rež. Neringa Klišienė) rodytas farsas su juodosios komedijos elementais „Kalio cianido … su pienu ar be?“
Jaunatvišku proveržiu, šių dienų aktualijomis, čia pat persipynusiais komedijos ir dramos elementais nustebino vilkaviškiečio choreografo Dainiaus Biskio debiutinis šokio spektaklis „Iš karto“.
Šiuolaikiškumu, minties raiška, ekspresija ir tarpkultūriškumu išsiskyrė Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Monstras“ (rež. Samuelis Mathieu). Nieko kito neliko, tik stebėti, pasinerti, įsiklausyti, išsinešioti mintyse ir dar ilgai prie sugrįžti.
Akylas žiūrovas galėjo pastebėti, kad daugiau nei šimtmetį populiarumo neprarandanti Antano Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ buvo parodyta net 3 kartus. Kiekvieną kartą ji vis kitokia ir savaip žavi. Kalvarijos teatras pateikė gana klasikinį požiūrį. Rokiškėnai į tai bandė pažvelgti šiuolaikiškai, įpindami šokius, liaudiškų dainų motyvus. Kelmės Mažojo teatro teatralai sumaniai išnaudojo kaukes.
Teatro vakaruose Lekėčių (Šakių rajono) mėgėjų teatras apžavėjo istoriniu vaizdeliu iš savo miestelio gyvenimo „Penktadienis – turgaus diena“.
Etnografiniu stiliumi išsiskyrė Margionių klojimo teatro spektaklis „Siratų ašaros“ (rež. Rima Avižinienė).
Nuolat kirba retorinis klausimas – kaip laimėti milijoną? Vilkaviškiečiams dvejones ir azartines aistras kurstė Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatrai ir jų režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė.
Alytiškiai teatro vakaruose „barstė“ egzotinius prieskonius. Britiško humoro perpintoje komedijoje „Trise valtimi“ (rež. Dalia Kimantaitė) pasakota apie vyrišką ištvermę, moterų nepriklausomybę, gamtos bei likimo išdaigas; vaikų spektaklyje „Lakštingala“ jaučiami rytietiški motyvai.
Susitikimai paįvairinti kūrybiniais etiudais ar pašnekesiais su apie teatrą, tarpkultūriškumą, meno raišką, parodomis.
Kai vaidina savi, nuotaikos visuomet būna ypatingos ne tik dėl tvyrančio jaudulio, skubėjimo, užmaršumo, bet ir gausaus žiūrovo būrio, pasklidusių bijūnų kvapo, rugiagėlių mėlynumo. Kartu pasidžiaugti visuomet renkasi vaikai, anūkai, bendradarbiai, kaimynai, bičiuliai. Kitaip ir būti negali, nes tik pasirodžius afišoms visi vilkaviškiečiai ima laukti premjerinių spektaklių. Ir taip kasmet – jau šeštoji vasara! Padrąsinta gastroliuojančių kolektyvų, renginių režisierė Daiva Kasulaitienė 2010 m. subūrė teatro entuziastus. Pirmasis spektaklis – „Kai atsarga daro gėdą“. Kitais metais spektaklio „Trys mylimosios“ premjeroje į sceną lipo kur kas gausesnis būrys aktorių.
Tuo pat metu teatro „virusą“ pasigavo ir pilviškiečiai. Juos draugėn sukvietė režisierė Danguolė Bendaravičienė. Per šį laikotarpį išnarpliota ne viena meilės ir pavydo intriga.
Ištikimiausi projekto dalyviai – pagyvenusių žmonių klubo „Rudenėlis“ teatras „,Kertė“ (rež. Leonarda Gaurylienė), kuris kasmet savo gerbėjams taip pat pateikia po staigmeną.
Projekto rėmėjai: Kultūros rėmimo fondas, Lietuvos kultūros taryba, Vilkaviškio rajono savivaldybė, UAB ,,Žemkalnija“.
Profesionalių parodų ciklas „TRIO ART‘ elė“ (2014 m.)
Susitikimai su fotografu Artūru Kulikausku ir grafike Oksana Judakova ir parodų atidarymai.
Fotografijos parodoje ,,Du pasauliai“ sugretinami ir lietuviškos, ir amerikietiškos kultūros atspindžiai. Juodai baltame fone natūraliai persipina provincijos ir kosmopolitiškumo gijos. Į viršų besistiebia Bruklino dangoraižiai, judri gatvė, skubantys žmonės, ištaigingos Manheteno iškabos ir …dumplina Veprių (Ukmergės rajono) gatvelė, vienaukščiai pakrypę mediniai nameliukai, po pavasarinio atoslūgio paplukdytas kiemas. Čia pat šmėsteli autobusų stotelės fragmentas, sniegu boluojantys laukai, arklių kinkinys, žiemos brydės ar ledo šukėje įstrigęs vaiko žvilgsnis. Autoriaus pastebėjimu, ši paroda ,,užgimė“ prieš pat paliekant Niujorką, nes norėjosi viską įamžinti, savotiškai dokumentuoti (juolab, kiekvienas akimirksnis keičia visą urbanistiką). Sugrįžus gimtinėn, stebėta ir artimiausia aplinka. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti didžiuliai šių dviejų pasaulių skirtumai, tačiau neverta apsigauti. Pasak fotografo, šie dalykai tapatūs ir mažai kuo besiskiria. Gal todėl ir jis pats, džiaugiasi suradęs patį geriausią sprendimą – gyventi atokiame Veprių kaimo vienkiemyje, o kūrybinius sumanymus įgyvendinti su Niujorko menininkais.
Jo žmonos, grafikės Oksanos Judakovos kūryboje dominuoja rytietiški motyvai (gimė Altajaus krašte), jaučiama vidinė harmonija ir ramybė. Grafikos darbai labiau primena ikonas, prie kurių norisi sustoti, įgauti ramybės ir pamedituoti. Viskas labai paprasta, kasdieniška – apie tai byloja ir pavadinimai: „Mamos pasikalbėjimas su sūnumi prieš pat miegą“; „Labos nakties palinkėjimas“; „Pasivaikščiojimas su dukra“; „Mergaitės, žiūrinčios TV“; „Išsimaudęs Vincukas pasilenkęs žiūri kaip varva lašai“, „Šeima, susėdusi prie bendro vakarienės stalo“; „Šulinys“; „Pamestas raktas“.
„Mes visad įpratę kūryboje ieškoti kažko ypatingo svaiginančio, neįprasto, šokiruojančio. Ilgainiui nuo to sutrinki ir esi priverstas susimąstyti apie paprastumą,“ – teigia pati autorė. Ji pabrėžia, kad savo darbuose nėra nei nuosekli, nei kantri. „Pagaunu kokią man svarbią mintį ar vaizdą, greitai jį išraižau. Vis garsėjančiame pasaulio šurmulyje žinau, ko noriu aš: tylos ir švaros. Tokia yra mano reakcija ir toks yra siekis. Noriu švarios minties, švarios linijos, švaraus dažų prisilietimo prie balto popieriaus lapo. Noriu švarios darbo vietos ir švaraus vidinio savo „kiemo“.“
Vienas iš susitikimų paskirtas jauniems žmonėmis. Kalbėtasi apie gyvenimą svetur, emigraciją, pažintį ir bendrystę kartu su lietuvių kilmės JAV filmų kūrėju, kuris dažnai gana drąsiai vadinamas amerikietiškojo avangardo krikštatėviu, Jonu Meku. Įvertinę savo patirtį, jiedu visus ragino smalsauti, pasižvalgyti po svečias šalis, o kartu suprasti, kas esi, pažinti savo pasaulėžiūrą ir vertybines nuostatas. Menininkų įsitikimu, daugelį išvykstančiųjų dažnai stabdo klaidingi stereotipai ir nepagrįstos baimės. Nuolat akcentuota, reikia būti lietuviu. Pataikavimas pseudo madoms, mus tik suvienodins ir nuo to netapsime nei išskirtinesni, nei globalesni Viltingai ir drąsinančiai nuskambėjo palinkėjimas – kad ir kur bebūtum turėti jėgų ir ištvermės lipant į savo svajonių stiklo kalną ir niekada nenudardėti žemyn.
Antrasis profesionalių parodų ciklo „TRIO ART‘elė“ susitikimas buvo skirtas EXLIBRISUI.
Kaip įvadas į parodos atidarymą organizuotos kūrybinės dirbtuvės „Ekslibrisas. Kaip jį perskaityti?“. Apie šio žanro atsiradimą, kuris siekia senovės net Egipto laikus, apie leidžiamus katalogus, tarptautinius siumpioziumus, tendencijas, technologijos ypatumus vedė žymus grafikas Alfonsas Čepauskas. Tai grafinis knygos ženklas, žymintis jos savininką arba tiesiog „knygos angelas sargas“. Dažnai jame atspindinti vardas (kartais tik inicialai), institucijos pavadinimas, piešinys (ornamentinė, šriftinė ar kita kompozicija), herbas, emblema ar kiti atributai. Pastaruoju metu ekslibrisai, atsiradę XVI a. kaip knygos meno dalis, tarsi išgyvena savotišką atgimimą ir įgyja vis daugiau reprezentacinio meno bruožų. Atsitolinant nuo pirminės paskirties, išsiplečia ir jo panaudojimo galimybės. Autoriui ekslibrisas pirmiausia yra savotiškas pagarbos ženklas žmogui, kuriam jis skiriamas. Pasak meno kritikų, Alfonso Čepausko darbai intriguoja mistinėmis jungtimis. Čia akivaizdžios žmogaus figūros fragmentai, gyvosios gamtos elementai, architektūra ir skirtingas šriftas. Praktinėje dalyje kiekvienas galėjo išbandyti pačius pagrindinius ekslibriso kūrimo principus.
Tarptautinė konkursinė paroda „1863 sukilimas“ ir jos atidarymas. 2013 m. minint šį istorinį įvykį, surengtas tarptautinis konkursas. Jame savo kūrinius pateikė 78 dailininkai iš 28 šalių: Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Vokietijos, Norvegijos, Balkanų valstybių, Italijos, Turkijos, Kazachstano, Argentinos, JAV, Japonijos ir kt. Ekslibrisus dailininkai dedikavo ryškioms nūdienos asmenybėms ar meno, mokslo institucijoms. Šis žanras yra dėkingas įprasminti istorinę atmintį ir ją išreikšti talpia menine, poetine bei alegorine kalba. Jis išlieka svarbia kultūros komunikacijos priemone, kurios vertė glūdi koncentruotoje dvasios ir intelekto įtaigoje.
Įžvalgomis apie 1863 m. sukilimą ir Vilkaviškio kraštą dalijosi istorikas Antanas Žilinskas.
Trečioji ašis, apie kurią sukosi visas kūrybinis vyksmas – tekstilė. Vilkaviškyje svečiavosi Kauno tekstilės dailininkių grupės „ESAME“ narės Birutė Sarapinienė ir Danutė Valentaitė. Išmonės ir eksperimentų tikrai netrūko.
Minėtos autorės pristatė vieną iš naujausių savo kolekcijų „Tikėjimas tekstile“. Pasak Birutės Sarapienės, kūrybinio kelio pradžioje ji buvo susižavėjusi tradiciniu gobelenu, tačiau vėliau pradėjo ieškoti naujų kūrybos formų. Vedina smalsumo ir noro keistis ėmė eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis ir technikomis. Paskutinis atradimas – tekstilės ir fotografijos dermė, kuri šioje parodoje labai ryški. Fotografija tampa ne tik formos, bet ir idėjos pagrindu. Kiekvienas lankytojas galėjo pajusti moteriškumo pradą. Nuo sienų, lyg iš senų vaikystės foto albumų žvelgė moterys – čia jos išdidžios ar koketuojančios, čia jos motiniškos, glėbin glaudžiančios savo dukras. Nepastebimai atsiskleidžia kažkoks vidinis ryšys tarp praeities ir ateities, tarp dvasios ir tarp materijos.
Danutė Valentaitė atkreipė dėmesį, kad darbų ekspozicijoje vyrauja jos mėgstamiausia – geltona – spalva kaip šviesos, šilumos, gyvybės simbolis. Darbuose naudojamos ir tradicinės, ir netradicinės medžiagos: siūlai, virvelės, juostelės, vielutės. Kūriniai atlikti audimo, šibori, apsukimo, purškimo, kaišymo technikomis. Vyrauja mažo formato dvimačiai, trimačiai kūriniai.
Netradicinių rankdarbių klubo „Lelija“ dovana. Dalelė tautinės juostos – Lietuvos rekordininkės.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilkaviškio rajono savivaldybė, Gariūnų verslo parkas.
Projekto partneriai: Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilkaviškio krašto muziejus.
Šviesos ir muzikos dermė ,,b‘ART“ – tai 4 profesionalaus meno renginių ciklas, atskleidžiantis Vilkaviškio krašto ir Bartninkų vietovės tapatumą. Šįkart klausytojams siūlėme ansamblio ,,Cello Club” koncertinę programą ,,Michael Gordon | 8”. Šventinę festivalio nuotaiką kūrė atlikėjos Alina Orlova ir Joana Daunytė (arfa). Autentiškas erdves papildė ir dinamiški šviesų sprendimai (rež.V. Latonas). Tarpsritinio meno koncepcija išpildė ir šiuolaikinės menininkės Adelės Liepos Kaunaitės tapybos darbų paroda.
Projektą remia Lietuvos Kultūros taryba ir Vilkaviškio rajono savivaldybė.
Foto: D. Čėpla, J. Juškevičius. Galerija
Teatro vakarai ,,Po paupio gluosniais“
15-iktus metus besitęsiančiuose teatro vakaruose ,,Po paupio gluosniais‘‘ suorganizuota 10 renginių: 8 spektakliai ir 2 susitikimai. Nuo 2008 m. parodyta daugiau nei 90 įvairaus žanro spektaklių. Stengtasi atliepti visų amžiaus grupių poreikius – atskiri renginiai skirti vaikams, šeimoms bei vidutinio amžiaus žmonėms. Mažiesiems žiūrovams siūlėme Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklį „Tikroji pelenės istorija“ ir susitikimą – edukaciją apie unikalią lėlininko profesiją. S. Neries eiliuota ,,Senelės pasaka“ – tai klasikų klasika, su kuria užaugę keletas kartų. Šįkart ją sekė teatro „Atviras ratas“ aktoriai ir rež. A. Giniotis. Abejingų nepaliko ir susitikimas su vyresnės kartos aktoriumi V. Masalskiu bei pokalbiai apie vertybių ,,perkainojimą‘‘ , vyresnės ir jaunesnės kartos skirtumus. Žiūrovai iš naujo prisiminė ir reflektavo apie post sovietinį palikimą (teatro „Atviras ratas“ spektaklis ,,Juoda – Balta‘‘), apie S. Nėrį autobiografinius faktus (spektaklis ,,Basomis per lūžtantį ledą“). Festivalyje siūlyta ir lengvesnio turinio spektaklių: komedijos „Nuoma ir trys kiaušiniai“, ,,Pirma jie mirė – po to – vedė“.
Projektą remia Lietuvos Kultūros taryba ir Vilkaviškio rajono savivaldybė.
Foto: Jonas Juškevičius. GALERIJA
Pleneras ,,Sūduvių žemė: PA (si) likimai’’
Plenerai ,,Sūduvių žemė“ su pertraukomis vyksta nuo 2005-ųjų (kas antri metai). Šįkart Vilkaviškyje viešėjo profesionalių dailininkų grupės INDIVIDUALISTAI atstovai: Svajūnas Armonas – Mileris (plenero vadovas), Anastasija Bereza, Jurij Grigorovič, Arvydas Kašauskas, Juozas Prankevičius, Giedrė Riškutė.
PA (si) likimai:
Kūrybinis eksperimentas. Kartu su prof. dailininkais Svajūnu Armonu ir Juozu Pranskevičiumi perpratome tapybos pradžiamokslį (kompozicija, spalvų maišymas).
Plenero darbų parodos organizuotos Vilkaviškio kultūros centre, Jurbarko krašto ir Vinco Kudirkos (Kudirkos Naumiestis) muziejuose, Vilniuje.
Projektą remia Lietuvos Kultūros taryba ir Vilkaviškio rajono savivaldybė.
GALERIJA
2023 m. respublikinis moterų ir vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvų konkursinis festivalis ,,Sūduvos ratilai“
2023 m. gegužės 13-14 d. Vilkaviškio kultūros centre suorganizuotas pirmasis respublikinis moterų ir vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvų konkursinis festivalis ,,Sūduvos ratilai“. Savose kategorijose varžytasi dėl laureato vardo ir piniginių premijų. Konkursines programas vertino kompetetinga komisija sudaryta iš Lietuvos liaudies kultūros centro. Geriausiu moterų kolektyvu pripažintas Vilkaviškio kultūros centro moterų kolektyvas ,,Vilkės“ (vad. Irena Šunokienė). Suaugusiųjų kategorijoje piniginį prizą pelnė Kauno r. Garliavos kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Ąžuolas“ (vad. Zita Vaškelienė). Renginyje taip pat išskirti I-III vietų nugalėtojai, kurie apdovanoti renginio suvenyrais, padėkos raštais ir rėmėjų dovanomis. Paskatinamieji prizai įteikti ir kūrybiškiausiems vadovams, pristačiusiems autorines choreografines kompozicijas. Palankių komisijos vertinimų sulaukė Linos Bžėskienės ir Irenos Šunokienės sukurti šokiai.
Projektą remia Lietuvos Kultūros taryba ir Vilkaviškio rajono savivaldybė.
Foto: Jonas Juškevičius GALERIJA
Vargonų muzikos koncertų ciklas ,,Vargonų muzikos vakarai“
Koncertai vyko keturiose savo istorija ir autentiškumu išsiskiriančiose Vilkaviškio dekanato bažnyčiose. Atidarymo ir baigiamajam koncertui rinkomės Vilkaviškio Šv. Mergelės Apsilankymo katedrą, kuri 2023 m. paminėjo 25 m. atstatymo sukaktį. Tai lyg visos Vilkaviškio vyskupijos iškilmės baigiamasis akcentas. Siekiant užtikrinti profesionalus meno sklaidą, skirtingas koncertines programas atliko visoje Lietuvoje pripažinti atlikėjai: R. Mitkus (vargonai) ir solistė V. Miškūnaitė (sopranas), J. Kazakevičiūtė (vargonai) ir V. Kiminius (birbynė), D. Savickaitė (vargonai) ir L. Klebauskas (saksofonas), A. V. Pinkevičiai.
Projektą remia Lietuvos Kultūros taryba ir Vilkaviškio rajono savivaldybė.
Foto: Jonas Juškevičius. GALERIJA