Internetinės svetainės, el.parduotuvės

Projektai


Liaudiškos muzikos festivalis-konkursas „Suvalkietiškas kiemas“
Į šventę „Suvalkietiškas kiemas“ Vilkaviškio kultūros centre liaudiškos kapelos pradėjo rinktis 1996 m. Čia kasmet vis kas nors vyksta: piršlybos, vestuvės, krikštynos, išleistuvės užsienin, o visą veiksmą papildydavo svajingi valsai, trankios polkos ir visiems gerai žinomos dainos, nuo kurių linguodavo visa salė. Visus muzikantus svetingai priimdavo „gaspadoriai“ ir jų šeimynykščiai. Pamažėl tapo įprasta, kad vienais metais Suvalkietiškame kieme svečiuojasi rajono muzikantai, o kitais čia suguža ir dzūkai, ir žemaičiai, ir aukštaičiai.
2014 m. pasiryžta suorganizuoti respublikinį konkursą. Dėl solidžių piniginių prizų varžėsi 9 kapelos., kurias vertino komisija: pirmininkas – kompozitorius Vytautas Juozapaitis, nariai:
– Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros docentas Vytautas Alenskas;
– Lietuvos liaudies kultūros centro folkloro poskyrio vyriausiasis specialistas Arūnas Lunys;
– Vilkaviškio muzikos mokyklos direktorius, akordeono mokytojas metodininkas, instrumentinės grupės ,,Gama“ vadovas Artūras Pečkaitis;
– Marijampolės kolegijos menų katedros lektorius, Marijampolės kultūros centro vyrų vokalinio ansamblio ,,Sūduvietis“ vienas iš vadovų Remigijus Morkūnas.
Sekretorė – Vilkaviškio kultūros centro kultūros projektų vadovė Rita Marcelionytė.
Profesionalumu išsiskyrė Šiaulių universiteto liaudiškos muzikos ansamblio „Saulė“ kapela (vad. Darius Daknys), kurie pelnė I vietą. Komisijos vertinimu, II vieta atiteko šeimininkams – Vilkaviškio kultūros centro liaudiškos muzikos kapelai „Vingis“ (vad. Gintas Turonis), III vieta įvertinti Gargždų kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Mituva“ kapelos (vad. Donatas Merkelis) muzikantai.

Teatro vakarai „Po paupio gluosniais“
Vasaros pradžioje visi miestelėnai ir svečiai kasmet sukviečiami pavakaroti po paupio gluosniais, šalimais kultūros centro. Ištikimiausieji žiūrovai iš anksto pasiruošia ne tik vieną kitą eurą, bet ir apsiaustą ar krėslą.
Prisimenant 2007 metus ir pačią pradžią, nedrąsiai skaičiavome – penki, šeši, septyni, aštuoni spektakliai, kiek vėliau ir skaičių pametėm. Šiuo metu skaičiuojame dešimtimis – daugiau nei 40 vakarų ir dar ne pabaiga. Vilkaviškyje svečiavosi didesni ar mažesni mėgėjų teatrai iš visos „pasvietės“. Mus džiugino ir profesionalūs teatrai iš Rokiškio, Alytaus, Kelmės, Kauno. Daugelis jų nuolat dalyvauja įvairiuose prestižiniuose festivaliuose ir yra puikiai vertinami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje: Kauno šokio teatras „Aura“ per 50 savo kūrybinių metų dalyvavo daugelyje tarptautinių renginių, reprezentavo mūsų šalį net 28 užsienio valstybėse. Ši modernaus šokio trupė pasižymi šviežumu ir aistra, jų talentas ir atsidavimas kiekvieną jaudina ir verčia susimąstyti; 2007 m. Rokiškio Liaudies teatras už Jono Buziliausko režisuotą spektaklį „Triušių sala“ Mont-Laurier (Kvebeko provincijoje, Kanadoje) vykusiame teatrų konkurse pelnė prizinę vietą; tais pačiais metais Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“ tapo „Aukso paukštės“ laureatais; Kelmės Mažasis teatras, išsiskirdamas netradiciniais režisieriaus Arno Armono sprendimais, gavo Boriso Dauguviečio premiją; Alytaus teatralai, bendradarbiaudami su profesionaliais Japonijos teatrais, kuria įvairias edukacines programas pagal Tadaski Suzuki metodiką; Konstantino Glinskio teatras savas tradicijas Jurbarke puoselėja nuo 1965 m. – jo aktoriai sėkmingai debiutavę Lietuvos kino studijos filmuose „Neatmenu tavo veido“ (rež. Rimantas Banionis), „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus).
Net išrankiausias žiūrovas, jaunas ar senas, iš šio gausaus repertuaro turėjo ką pasirinkti. Programoje įvairavo ir smetoniška komedija, ir modernaus šokio spektakliai, ir istorinės apybraižos.
2010 m. gausių ovacijų susilaukė Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro aktorinio meistriškumo studijos (rež. Neringa Klišienė) rodytas farsas su juodosios komedijos elementais „Kalio cianido … su pienu ar be?“
Jaunatvišku proveržiu, šių dienų aktualijomis, čia pat persipynusiais komedijos ir dramos elementais nustebino vilkaviškiečio choreografo Dainiaus Biskio debiutinis šokio spektaklis „Iš karto“.
Šiuolaikiškumu, minties raiška, ekspresija ir tarpkultūriškumu išsiskyrė Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Monstras“ (rež. Samuelis Mathieu). Nieko kito neliko, tik stebėti, pasinerti, įsiklausyti, išsinešioti mintyse ir dar ilgai prie sugrįžti.
Akylas žiūrovas galėjo pastebėti, kad daugiau nei šimtmetį populiarumo neprarandanti Antano Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ buvo parodyta net 3 kartus. Kiekvieną kartą ji vis kitokia ir savaip žavi. Kalvarijos teatras pateikė gana klasikinį požiūrį. Rokiškėnai į tai bandė pažvelgti šiuolaikiškai, įpindami šokius, liaudiškų dainų motyvus. Kelmės Mažojo teatro teatralai sumaniai išnaudojo kaukes.
Teatro vakaruose Lekėčių (Šakių rajono) mėgėjų teatras apžavėjo istoriniu vaizdeliu iš savo miestelio gyvenimo „Penktadienis – turgaus diena“.
Etnografiniu stiliumi išsiskyrė Margionių klojimo teatro spektaklis „Siratų ašaros“ (rež. Rima Avižinienė).
Nuolat kirba retorinis klausimas – kaip laimėti milijoną? Vilkaviškiečiams dvejones ir azartines aistras kurstė Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatrai ir jų režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė.
Alytiškiai teatro vakaruose „barstė“ egzotinius prieskonius. Britiško humoro perpintoje komedijoje „Trise valtimi“ (rež. Dalia Kimantaitė) pasakota apie vyrišką ištvermę, moterų nepriklausomybę, gamtos bei likimo išdaigas; vaikų spektaklyje „Lakštingala“ jaučiami rytietiški motyvai.
Susitikimai paįvairinti kūrybiniais etiudais ar pašnekesiais su apie teatrą, tarpkultūriškumą, meno raišką, parodomis.
Kai vaidina savi, nuotaikos visuomet būna ypatingos ne tik dėl tvyrančio jaudulio, skubėjimo, užmaršumo, bet ir gausaus žiūrovo būrio, pasklidusių bijūnų kvapo, rugiagėlių mėlynumo. Kartu pasidžiaugti visuomet renkasi vaikai, anūkai, bendradarbiai, kaimynai, bičiuliai. Kitaip ir būti negali, nes tik pasirodžius afišoms visi vilkaviškiečiai ima laukti premjerinių spektaklių. Ir taip kasmet – jau šeštoji vasara! Padrąsinta gastroliuojančių kolektyvų, renginių režisierė Daiva Kasulaitienė 2010 m. subūrė teatro entuziastus. Pirmasis spektaklis – „Kai atsarga daro gėdą“. Kitais metais spektaklio „Trys mylimosios“ premjeroje į sceną lipo kur kas gausesnis būrys aktorių.
Tuo pat metu teatro „virusą“ pasigavo ir pilviškiečiai. Juos draugėn sukvietė režisierė Danguolė Bendaravičienė. Per šį laikotarpį išnarpliota ne viena meilės ir pavydo intriga.
Ištikimiausi projekto dalyviai – pagyvenusių žmonių klubo „Rudenėlis“ teatras „,Kertė“ (rež. Leonarda Gaurylienė), kuris kasmet savo gerbėjams taip pat pateikia po staigmeną.
Projekto rėmėjai: Kultūros rėmimo fondas, Lietuvos kultūros taryba, Vilkaviškio rajono savivaldybė, UAB ,,Žemkalnija“.

 „ANTI virusas“
Atsispirti nuobodulio, abejingumo virusui ir susipažinti su žymiais kultūros, sporto žmonėmis jaunuoliai kviečiami nuo 2007 m.
Šurmuliu, prisiminimais apie daugiaaukščių kiemo vaikų išdaigas prisipildė susitikimas su režisieriumi, kūrėju ir dainų atlikėju Vytautu V. Landsbergiu (jaunesniuoju). Istorijas keitė dainos, aptarti mylimiausi knygų herojai: briedis Eugenijus, arklys Dominykas, meškiukas Rudnosiukas. Neatsispirta ir naujai knygai – nejučiomis viena detalė po kitos ir siužetas prisipildė įvairiausiais nuotykiais lyg ta pasaka be galo – kuo toliau, tuo smagiau ir smagiau, norisi būti drauge ir sunku beišsiskirstyti. Patriotiškus jausmus žadino kitas rašytojo Vytauto V. Landsbergio susitikimas su jaunais žmonėmis. Žiūrėtos dokumentinio filmo „Trispalvis“ ištraukos, kalbėtasi apie laisvės kovas.
Nė vieno abejingo nepaliko multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio išvinguriuotos melodijos ir pasakojimai. Akimirksniu apkeliauta aplink pasaulį. Čia pat pasigirdus hulusi (kiniškos fleitos) garsams mažais ir skubiais žingsneliais išnarstytos judrios Kinijos gatvelės. Sodrus duduko gaudesys padėjo nusikelti į Armėniją ir paklajoti po stepes ir dykvietes. Įvairūs būgnelių ritmai leido pajusti ne tik varginantį Afrikos karštį, bet ir apsidairyti ar stryktelėti nuošalin, kad tik nepasipainiojus grėsmingai besiartinančiai dramblių kaimenei. Tuoj pat egzotiškų kriauklių švilpesys iš vandenyno pakrančių atnešė vėsumą ir ramumą. Tūkstančių tūkstančiai garsai žadino vaizduotę, norą keliauti ir atrasti skirtingus kraštus.
Karo medikas majoras Vilius Kočiubaitis supažindino su afganistaniečių gyvenimo būdu ir kultūra, karių misijomis, pristatė autentiškų kilimų kolekciją.
Apie paauglystės eksperimentus, to laikmečio mados tendencijas, savęs pažinimą, bendraamžių patyčias ir hip hopo muziką kalbėtasi su jaunimo lyderiu Gabrieliumi Liaudansku-Svaru.
Azartiškus jaunuolius sužavėjo daugkartinio Europos motociklų akrobatinio važiavimo čempiono Virginijaus Žukausko pasirodymas ir pašnekesiai. Ekstremalumą padidino pliaupiantis lietus ir žvilgantis asfaltas. Daugelis stebėtojų tik aikčiojo nuo čempiono profesionalumo ir sudėtingų figūrų.
Kartu gaminti, degustuoti ir pasikalbėti apie sveiką maistą visus kvietė žinoma menininkė, televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė. Šią temą toliau tęsė biochemikas Lukas Birštonas. Eksperimentai, atskleidžiantys maisto technologijos paslaptis, griovė įvairiausius mitus.
Sėkmės istoriją, kuri prasidėjo Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos suole, vinguriavo ir toliau tęsiasi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pasakojo kino aktorė Aistė Diržiūtė. Ji jaunus žmones nuolat ragino nebijoti, būti kantriais ir nuolat bandyti, bandyti…
Projekto rėmėja: Vilkaviškio rajono savivaldybė.

Profesionalių parodų ciklas „TRIO ART‘ elė“ (2014 m.)

Susitikimai su fotografu Artūru Kulikausku ir grafike Oksana Judakova ir parodų atidarymai.
Fotografijos parodoje ,,Du pasauliai“ sugretinami ir lietuviškos, ir amerikietiškos kultūros atspindžiai. Juodai baltame fone natūraliai persipina provincijos ir kosmopolitiškumo gijos. Į viršų besistiebia Bruklino dangoraižiai, judri gatvė, skubantys žmonės, ištaigingos Manheteno iškabos ir …dumplina Veprių (Ukmergės rajono) gatvelė, vienaukščiai pakrypę mediniai nameliukai, po pavasarinio atoslūgio paplukdytas kiemas. Čia pat šmėsteli autobusų stotelės fragmentas, sniegu boluojantys laukai, arklių kinkinys, žiemos brydės ar ledo šukėje įstrigęs vaiko žvilgsnis. Autoriaus pastebėjimu, ši paroda ,,užgimė“ prieš pat paliekant Niujorką, nes norėjosi viską įamžinti, savotiškai dokumentuoti (juolab, kiekvienas akimirksnis keičia visą urbanistiką). Sugrįžus gimtinėn, stebėta ir artimiausia aplinka. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti didžiuliai šių dviejų pasaulių skirtumai, tačiau neverta apsigauti. Pasak fotografo, šie dalykai tapatūs ir mažai kuo besiskiria. Gal todėl ir jis pats, džiaugiasi suradęs patį geriausią sprendimą – gyventi atokiame Veprių kaimo vienkiemyje, o kūrybinius sumanymus įgyvendinti su Niujorko menininkais.
Jo žmonos, grafikės Oksanos Judakovos kūryboje dominuoja rytietiški motyvai (gimė Altajaus krašte), jaučiama vidinė harmonija ir ramybė. Grafikos darbai labiau primena ikonas, prie kurių norisi sustoti, įgauti ramybės ir pamedituoti. Viskas labai paprasta, kasdieniška – apie tai byloja ir pavadinimai: „Mamos pasikalbėjimas su sūnumi prieš pat miegą“; „Labos nakties palinkėjimas“; „Pasivaikščiojimas su dukra“; „Mergaitės, žiūrinčios TV“; „Išsimaudęs Vincukas pasilenkęs žiūri kaip varva lašai“, „Šeima, susėdusi prie bendro vakarienės stalo“; „Šulinys“; „Pamestas raktas“.
„Mes visad įpratę kūryboje ieškoti kažko ypatingo svaiginančio, neįprasto, šokiruojančio. Ilgainiui nuo to sutrinki ir esi priverstas susimąstyti apie paprastumą,“ – teigia pati autorė. Ji pabrėžia, kad savo darbuose nėra nei nuosekli, nei kantri. „Pagaunu kokią man svarbią mintį ar vaizdą, greitai jį išraižau. Vis garsėjančiame pasaulio šurmulyje žinau, ko noriu aš: tylos ir švaros. Tokia yra mano reakcija ir toks yra siekis. Noriu švarios minties, švarios linijos, švaraus dažų prisilietimo prie balto popieriaus lapo. Noriu švarios darbo vietos ir švaraus vidinio savo „kiemo“.“
Vienas iš susitikimų paskirtas jauniems žmonėmis. Kalbėtasi apie gyvenimą svetur, emigraciją, pažintį ir bendrystę kartu su lietuvių kilmės JAV filmų kūrėju, kuris dažnai gana drąsiai vadinamas amerikietiškojo avangardo krikštatėviu, Jonu Meku. Įvertinę savo patirtį, jiedu visus ragino smalsauti, pasižvalgyti po svečias šalis, o kartu suprasti, kas esi, pažinti savo pasaulėžiūrą ir vertybines nuostatas. Menininkų įsitikimu, daugelį išvykstančiųjų dažnai stabdo klaidingi stereotipai ir nepagrįstos baimės. Nuolat akcentuota, reikia būti lietuviu. Pataikavimas pseudo madoms, mus tik suvienodins ir nuo to netapsime nei išskirtinesni, nei globalesni Viltingai ir drąsinančiai nuskambėjo palinkėjimas – kad ir kur bebūtum turėti jėgų ir ištvermės lipant į savo svajonių stiklo kalną ir niekada nenudardėti žemyn.
Antrasis profesionalių parodų ciklo „TRIO ART‘elė“ susitikimas buvo skirtas EXLIBRISUI.
Kaip įvadas į parodos atidarymą organizuotos kūrybinės dirbtuvės „Ekslibrisas. Kaip jį perskaityti?“. Apie šio žanro atsiradimą, kuris siekia senovės net Egipto laikus, apie leidžiamus katalogus, tarptautinius siumpioziumus, tendencijas, technologijos ypatumus vedė žymus grafikas Alfonsas Čepauskas. Tai grafinis knygos ženklas, žymintis jos savininką arba tiesiog „knygos angelas sargas“. Dažnai jame atspindinti vardas (kartais tik inicialai), institucijos pavadinimas, piešinys (ornamentinė, šriftinė ar kita kompozicija), herbas, emblema ar kiti atributai. Pastaruoju metu ekslibrisai, atsiradę XVI a. kaip knygos meno dalis, tarsi išgyvena savotišką atgimimą ir įgyja vis daugiau reprezentacinio meno bruožų. Atsitolinant nuo pirminės paskirties, išsiplečia ir jo panaudojimo galimybės. Autoriui ekslibrisas pirmiausia yra savotiškas pagarbos ženklas žmogui, kuriam jis skiriamas. Pasak meno kritikų, Alfonso Čepausko darbai intriguoja mistinėmis jungtimis. Čia akivaizdžios žmogaus figūros fragmentai, gyvosios gamtos elementai, architektūra ir skirtingas šriftas. Praktinėje dalyje kiekvienas galėjo išbandyti pačius pagrindinius ekslibriso kūrimo principus.
Tarptautinė konkursinė paroda „1863 sukilimas“ ir jos atidarymas. 2013 m. minint šį istorinį įvykį, surengtas tarptautinis konkursas. Jame savo kūrinius pateikė 78 dailininkai iš 28 šalių: Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Vokietijos, Norvegijos, Balkanų valstybių, Italijos, Turkijos, Kazachstano, Argentinos, JAV, Japonijos ir kt. Ekslibrisus dailininkai dedikavo ryškioms nūdienos asmenybėms ar meno, mokslo institucijoms. Šis žanras yra dėkingas įprasminti istorinę atmintį ir ją išreikšti talpia menine, poetine bei alegorine kalba. Jis išlieka svarbia kultūros komunikacijos priemone, kurios vertė glūdi koncentruotoje dvasios ir intelekto įtaigoje.
Įžvalgomis apie 1863 m. sukilimą ir Vilkaviškio kraštą dalijosi istorikas Antanas Žilinskas.
Trečioji ašis, apie kurią sukosi visas kūrybinis vyksmas – tekstilė. Vilkaviškyje svečiavosi Kauno tekstilės dailininkių grupės „ESAME“ narės Birutė Sarapinienė ir Danutė Valentaitė. Išmonės ir eksperimentų tikrai netrūko.
Minėtos autorės pristatė vieną iš naujausių savo kolekcijų „Tikėjimas tekstile“. Pasak Birutės Sarapienės, kūrybinio kelio pradžioje ji buvo susižavėjusi tradiciniu gobelenu, tačiau vėliau pradėjo ieškoti naujų kūrybos formų. Vedina smalsumo ir noro keistis ėmė eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis ir technikomis. Paskutinis atradimas – tekstilės ir fotografijos dermė, kuri šioje parodoje labai ryški. Fotografija tampa ne tik formos, bet ir idėjos pagrindu. Kiekvienas lankytojas galėjo pajusti moteriškumo pradą. Nuo sienų, lyg iš senų vaikystės foto albumų žvelgė moterys – čia jos išdidžios ar koketuojančios, čia jos motiniškos, glėbin glaudžiančios savo dukras. Nepastebimai atsiskleidžia kažkoks vidinis ryšys tarp praeities ir ateities, tarp dvasios ir tarp materijos.
Danutė Valentaitė atkreipė dėmesį, kad darbų ekspozicijoje vyrauja jos mėgstamiausia – geltona – spalva kaip šviesos, šilumos, gyvybės simbolis. Darbuose naudojamos ir tradicinės, ir netradicinės medžiagos: siūlai, virvelės, juostelės, vielutės. Kūriniai atlikti audimo, šibori, apsukimo, purškimo, kaišymo technikomis. Vyrauja mažo formato dvimačiai, trimačiai kūriniai.
Netradicinių rankdarbių klubo „Lelija“ dovana. Dalelė tautinės juostos – Lietuvos rekordininkės.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilkaviškio rajono savivaldybė, Gariūnų verslo parkas.
Projekto partneriai: Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilkaviškio krašto muziejus.

Liaudiškų šokių festivalis „PAŠOK MAN SAVO ŠOKĮ”
(organizuojamas kas antri metai)Gana dėsninga viską gyvenime pradėti atsargiai ir nuo labai paprastų sumanymų. Taip buvo ir šį kartą. Pradžių pradžia – 2010 m., kuomet Vilkaviškio kultūros centro choreografė Irena Šunokienė sukvietė savo kolegas. Su jais norėta pasidalinti patirtimi, visuomenei pristatyti autorines kolektyvų vadovų kompozicijas ir tai kartu aptarti. Profesiniais patarimais dalijosi Klaipėdos universiteto menų fakulteto choreografijos katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras Vidmantas Mačiulskis, kuris ir pastūmėjo tolimesniems sumanymams. Tuomet ir pradėjome svajoti, kviesti gausesnį būrį kolektyvų iš visos Lietuvos ir šventėms rinktis skirtingas temas – pagavo kūrybinis troškulis, nes… norėjosi dar ir dar. Ilgainiui doc. Vidmantas Mačiulskis ir tapo nuolatiniu šio festivalio globėju. Profesionalus požiūris ir metodinės pastabos kolektyvo vadovus padrąsina nuolat ieškoti, improvizuoti, atkreipia dėmesį į visumą ar atskirų elementų išpildymą. Jo pastebėjimu, choreografės Irenos Šunokienės kūrybiniai darbai: „Užtek saulužė”, „Kalėdų rytą“ turi išliekamąją vertę, todėl kai kurie pasklido ir po visą Lietuvą. Paminėtina, kad „Ugnies užkalbėjimas“ (choreografija Irenos Šunokienės, muzika Jūratės Baltramiejūnaitės, lietuvių liaudies žodžiai) buvo įtrauktas į 2014 m. Lietuvos dainų šventės „Čia – mano namai“ šokių dienos programą. Palankių vertinimų nuolat sulaukia ir Raimundo Markūno, Rasos Norvilienės, Birutės Viktoravičiūtės kūrybiniai sumanymai.
Besiplėtojant šiam projektui, tampa vis sunkiau ir sunkiau nustebinti savo žiūrovus, nes Marijampolės regiono žmonės patys pirmieji turi galimybę išvysti pačius naujausius šokius.
Kaskart kūrybiniams ieškojimams atveriami kalendorinių švenčių ar liaudies kūrybos lobynai. Antrajam festivaliui pasirinkti Kūčių ir Kalėdų papročiai. Svečius ir žiūrovus apgaubė šventinė nuotaika: bendras Kūčių stalas, tėvas, beraikantis duoną, jos laužymas, „pabiro“ maldos žodžiai, vėlelių – išėjusiųjų naktinėjimas gūdžioje naktyje, subolavo kryžius, kuris netrukus pavirto eglute, ir Kalėdų ryto varpai, draugėn sukvietę visus svetelius.
Kiek vėliau liaudiškų šokių repertuaras išplėtotas Rasos ir Joninių dienos tematika. Šokio dėka visos stichijos: ugnis, žemė ir vanduo susiliejo visumon. Kupolė prie kupolės ir vis gausėjo, pilnėjo ir stebuklingesnių galių įgijo Joninių vainikas.
Ketvirtasis festivalis „Žalias apynio spurgeli“ praturtino Vilkaviškio miesto šventės programą. Lyg toj pasakoj – brandintas ir ragautas „macnus“ alus, daužtasi bokalais, ridentos ąžuolinės statinės, linksmintasi, putojo ir per ąsočių kraštus liejosi alus, kuris upeliais tekėjo į Mažosios Lietuvos žemę (viliantis, kad kitą kartą Vilkaviškin atsiviliosime svečius). Bežiūrint į linksmai besisukančius šokėjus, net pavydas suėmė, kad mums taip smagiai pasisukus iki pat devinto prakaito.
Esame dėkingi visiems projekto rėmėjams, kurių dėka mūsų šventės tampa linksmesnės, gausesnės. Tai: Kultūros rėmimo fondas, Lietuvos kultūros taryba, Vilkaviškio rajono savivaldybė, VšĮ ,,Kretingos maistas”, UAB ,,Santaka”.
 Medžio drožėjų pleneras „OŽKABALIŲ IŠDAIGOS“
(2005–2008 m.)Nuolat besilankant J. Basanavičiaus sodyboje-muziejuje (Ožkabalių k., Bartninkų sen.), Vilkaviškio kultūros centro etnografei Nijolei Skinkienei kilo mintis – vaikams ne tik suteikti pramogų – įrengti žaidimų aikštelę, bet ir juos supažindinti su autentiškomis šio krašto pasakomis. Pasak senolių, Jono Basanavičiaus brolis Vincas, turėdamas aliejinę, užmokestį imdavo ne pinigais, o pasakomis. Jas kruopščiai užrašinėjo, o kiek vėliau jas visas sudėjo į knygą ,,Ožkabalių pasakos“. Šiam sumanymui pritarė ir muziejaus darbuotojai, ir tautodailininkai. Pirmaisiais metais drožė tik vilkaviškiečiai: Raimundas Blažaitis, Nauris Valuckas, Povilas Jucius ir Jonas Zubavičius.
Netrukus, po keleto savaičių drožėjų pokštavimo, seni ąžuolai virto pasakų personažais. Pasigrožėti Suvalkijai nebūdingu kraštovaizdžiu ar pasigalynėti kvietė ožys, ratelį pradėjo sukti Sigutė, pasisupti viliojo du smaližiai meškiukai. Tautinio Ąžuolyno įkalnėje atsirado pirmosios penkios skulptūros (laipyklės, sūpuoklės ir suoleliai), kurios suteikė daug džiaugsmo ir mažiesiems, ir didesniesiems.
Antraisiais ir trečiaisiais metais prie vilkaviškiečių prisijungė ir daugiau tautodailininkų iš Alytaus, Šakių ir Marijampolės.
Šiuo metu visus džiugina 13 Ožkabalių pasakų personažų, virtusių išmoningomis medžio skulptūromis. J.Basanavičiaus sodybos-muziejaus darbuotojai sako, kad daugeliui mažųjų lankytojų tai bene labiausia mėgstama vieta. To ir siekta, kad per pasakas, pramogas ir žaidimus įsiminę J.Basanavičiaus sodybą-muziejų jau užaugę vaikai vėl čia sugrįžtų į vaikystę vedini savais vaikais, sugrįžtų ieškoti kitų vertybių ir vis giliau ir giliau pažinti mūsų krašto istoriją.
Dėkojame šio projekto rėmėjams, kurie tris metus tikėjo mūsų sėkme. Tai: Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Marijampolės apskrities viršininko administracija, Vilkaviškio rajono savivaldybė, UAB „Vilkasta“.
Renginių ciklas „VĖL METAI APSUKO RATĄ“
(2014 m.)„Rabaksai“ kartu su folkloro ansambliu „Lankupa“
Patys pirmieji metų ratą pradėjo sukti folkloro ansamblio „Lankupa“ (vad. D. Ambrasaitė) šokėjai. Ir taip jau keletą metų. Dažnas čia užsukdavo smagiai pasišokti, išsidūkti ar pasimokyti paprastų šokių ir ratelių. Pradžioje į šį kvietimą atsiliepdavo tik patys drąsiausieji, kiek vėliau „robaksuose“ apsilankydavo vis daugiau įvairesnio amžiaus žmonių. Nejučiomis įsitraukdavo ir jaunesnieji, kurie įsiliejo į „lankupiečių“ gretas. Rateliai, šokiai tik ir keičia vieni kitus: „Našliukas“, „Malūnėlis“, „Padispanas“, „Anoj pusėj grabutės“, „Šile vile“ viena už kitą smagesnės polkutės – ir taip iki devinto prakaito. Šokėjai keičiasi, o muzikantams neleidžiama net kvėptelėti.Pasidainavimai kartu su folkloro ansambliais „Gražupis“ ir „Šilojai“
Kiek vėliau, jau prasidėjus rimčiai ir Adventui, šiuos vakarus tęsė ir kiti folkloro kolektyvai. Į pasidainavimus visus miestelėnus kvietė folkloro ansambliai „Gražupis“ ir „Šilojai“ (vad. Aldona Krapavickienė). Tai patys seniausieji rajono folkloro kolektyvai, kurie vis dar išlaikę senovines dainavimo tradicijas. Vakarojant dainavome, ėjome adventinius ratelius, būrėmės, pasakojome šiurpes, dirbome darbus ir ragavome valgius.Šventė „Atbėga elnias devyniaragis“
Iš tamsos ir apeiginių giesmių išniręs elnias ant savo ragų visiems atnešė ne tik šventinę nuotaiką, bet ir Kalėdinės eglutės tviskesį ir žaižaravimą. Senovės lietuviai tikėjo, kad jis atneša įvairiausių dovanų: kam lopšį, naują trobą, arklą, kam kalaviją ar džiugią naujieną skelbiantį varpą. Čia pat įvairiausiomis spalvomis mainėsi ir saulė. Visus susirinkusius linksmino Kalėda ir Vilniaus miškų urėdijos folkloro ansamblis „Nalšia“ (vad. Audronė Vakarinienė), Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro liaudiškų šokių studija „Vyželė“ (vad. Sonata Jankienė). O sušalusiuosius ar smagurius „Lions“ klubas viliojo arbata ir pyragais.Kalėdinė paroda-pardavimas
Atėjus didžiam švenčių laukimui, namams pakvipus meduoliais, sužibus eglučių girliandoms, daugelis vilkaviškiečių užsuka į parodą-pardavimą. Čia savo darbus išmoningai pateikia daugiau nei 40 tautodailininkų nuo Kretingos, Vilniaus, Kauno, Kazlų Rūdos, Kalvarijos iki Vilniaus krašto. Kiekvienas iš gausybės širdimi sušildytų ir rankomis išpuoselėtų dirbinių suranda originalią Kalėdinę dovaną ir čia pasilikusiems, ir išvykusiems laimės ieškoti už devynių jūrų. Akys net raibsta nuo mezginių raštų, veltinių spalvų, drožinių, raitinių, įvairiausių vėrinių, lipdinių…
Ech, ką čia viską beišpasakosi, turite apsilankyti ir patys apžiūrėti visas grožybes.Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilkaviškio rajono savivaldybė.
 
JAUNŲJŲ MENININKŲ PLENERAI
„Sūduvių žemė: Pajevonys-2005“
„Sūduvių žemė: Vištytis-2006“
„Sūduvių žemė: Gražiškiai-2007“
„Sūduvių žemė: Bartninkai-2014“Norėdami pasidalyti naujais kūrybiniais ieškojimais, buvusieji Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro dailės studijos ugdytiniai kartkartėmis atgalios grįždavo su autorinėmis parodomis. Jie, pasirinkę profesionalaus menininko kelią, netikėtais sprendimais visad nustebindavo tėvus, buvusius bendramokslius, jaunuosius bičiulius ir… savo vadovę.
2005 m. dailės studijos vadovės Stasės Zelinauskaitės iniciatyva per
vasaros atostogas kartu eksperimentuoti, kurti ir išbandyti naujas technikas į Pajevonį susirinko apie 10 jaunųjų menininkų. Dalyviai, būdami skirtingų specialybių studentais, rinkosi labai įvairiais raiškos priemones: tapybą, grafiką, skulptūrą, vitražą. Vieni, padedami savo kolegų, panoro gilintis į molio ar stiklo paslaptis. Kiti, stebėdami gamtovaizdžius, tobulino tapybos įgūdžius. Tretieji, betarpiškai bendraudami su vietos gyventojais, stengėsi pajusti jų pasaulėžiūrą ir visa tai fiksavo nuotraukose. Aplinka tapo pagrindiniu ieškojimų ir kūrybos šaltiniu, todėl neatsitiktinai kiekvienais
metais plenerui pasirinktas vis kitas Vilkaviškio kraštas – Pajevonys, Vištytis, Gražiškiai, po ilgesnės pertraukos išžvalgytos ir Bartninkų apylinkės. Čia senovės lietuvių dvasia alsuojantys piliakalniai vis dar mena totoriškos gadynės laikus, savo sakralumu dažną pakeleivį užburia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsiai, ošia Tautinio atgimimo ąžuolynas. Ir taip jau ketvirtoji vasara, kuomet jaunieji menininkai baigia išžvalgyti visą Sūduvių žemę.
Pleneruose dalyvavo visas jaunųjų menininkų „atžalynas“: būsimi ir esami architektai Rolandas Matulevičius ir Indrė Kasparaitytė, keramikas Andrius Janulaitis, vitražistė Jolanta Skrinskaitė, dizainerės Alma Galinskaitė ir Renata Kalvaitytė, Kristina Pilipavičiūtė, Monika Gustaitytė. 2014 m. šiuos pakeitė kita karta“: grafikė Milda Urbšytė, tapybos paslaptis stengėsi įminti Aušrinė Dubauskienė, Audronė Gurinskienė, Jūratė Kadusauskaitė-Preikšienė, Simona Šalaševičiūtė, Martynas Krupinskas, restauratorė Jolanta Skrinskaitė, fotografė Paulina Šalaševičiūtė.
Plenerai visuomet turėdavo savo tęstinumą – tai parodos, nuosekliai atspindinčios visą kūrybos virsmą. Jaunieji kūrėjai pristatydavo savus darbus, dalydavosi patirtais įspūdžiais, dėkojo kaimo žmonėms, kurie juos maloniai priimdavo į svečius. Daugelis jų nustebdavo tapybos, grafikos darbuose atpažinę savą buitį, ūkio darbus ar kaimelio kasdienybę ؘ– šienapjūtę, pieno surinkimą, autobusų stotelėje belūkuriuojančius kaimynus, iš bažnyčios po pamaldų grįžtančią močiutę, skubančią pašto darbuotoją. Kieme esantis šulinys, parduotuvė, prieškario kapinaitės, kaimo gale seniai pamirštas ir sukrypęs kryžius – viskas jiems būdavo labai pažįstama. Visa tai tapdavo dar mieliau ir brangiau.
Kiekvienam jų kaip prisiminimą būdavo malonu gauti jaunųjų menininkų išleistą darbų katalogą. Daugelis plenero darbų čia pasiliko ir papuošė seniūnijas, bendruomenių namus ar ugdymo ir kultūros įstaigas.
2014 m. lyg aidas darbų ekspozicijas atliepė įvairios interaktyvios veiklos ir kūrybiniai užsiėmimai. Patys pirmieji parodos „Sūduvių žemė-Bartninkai 2014“ lankytojai – Bartninkų daugiafunkcinio centro ketvirtokai. Jie, lyg tikri meno ekspertai, analizavo spalvas, formas, bandė perprasti kūrėjo mintį, galvojo alternatyvius kūrinių pavadinimus ir drąsiai dalijosi savais samprotavimais. Smalsumą žadino Audronės Gurinskienės kitaip nupiešta vasara. Pasak Alantos, nieko tikro, tik įvairiaspalviai kvadratai, stačiakampiai ar kitos neaiškios figūros. Ir tai vadinama abs-trak-ci-ja? Aušrinės Dubauskienės nutapytos levandos ketvirtokei Laurai labiau panašėjo į jūros dugną, kitiems tai priminė neseniai skaitytą pasakišką miestą. Daugelį nustebino lengvai atpažįstami vaizdai: miestelio „šeiginė“ mašina, tvenkinys, restauruota bažnyčia. Stabtelėti ir geriau įsižiūrėti į raudonuojančius dobilus, baltuojančias kraujažoles privertė Jūratės Kadusauskaitės-Preikšienės nutapyta pieva.
Į pirmosios parodos atidarymą skubėjo ir būrelis bartninkiečių. Jiems buvo smalsu ne tik pleptelėti su menininkais, perprasti jų kūrybinę mintį, bet ir žvilgtelėti į pačius darbus. Juose lyg ir „atgula“ vietinių žmonių buitis, kasdienybės akimirkos, apylinkių vaizdai ir detalės, kurių dažnas, įsisukęs į rutiną, net ir nepastebi. Kitiems šis susitikimas buvo paskata dar kartą pabraidyti po Bartninkų pievas ir imtis prieš keletą metų pamiršto teptuko, akvarelės.
Plenero „Sūduvių žemė: Bartninkai-2014“ darbais pasidžiaugta ir su kitais. Parodos surengtos Gelgaudiškio (Šakių r.) kultūros centre, Lietuvos žemės universitete, Vilkaviškio kultūros centre.
Visi mes viliamės, kad šie jauni žmonės, vedini sentimentų tėviškei, nešini jaunytės polėkiu sugrįš vis brandesni ir brandesni pasisemti to, kas paprasta ir tikra. Sugrįš, jeigu ir ne nuolat kurti ir gyventi, tai… bent trumpam sustoti, atsikvėpti ir pasidžiaugti.Dėkojame šio projekto rėmėjams, kurie padėjo įgyvendinti visus mūsų sumanymus: LR kultūros ministerijai, Lietuvos kultūros tarybai, Vilkaviškio rajono savivaldybei ir seniūnijoms.
 

Internetinių svetainių kūrimas: FANCY.LT

© 2017 Vilkaviškio kultūros centras. Visos teisės saugomos įstatymo